Romualdas Granauskas gimė 1939 m. balandžio 18 d. (Mažeikiuose) Motina – Rozalija Ivanauskaitė (g. 1916), kilusi iš Naikių kaimo prie Mažeikių. Rašytojo tėvas Ignas Granauskas (g. 1909) buvo eigulys, kildino save iš plikbajorių Granauskų nuo Židikų. Prieš karą tėvas tarnavo kariuomenėje, 1940-aisiais išsiskyrė. Karo metais motina ištekėjo už policininko Stanislovo Vaito. Po nesėkmingų bandymų pasitraukti į Vakarus 1944 m. rudenį naujoji šeima apsistojo Skuodo rajono Šauklių kaime netoli Mosėdžio. Patėvis keletą metų slapstėsi, tačiau buvo suimtas, išvežtas į Šilutės lagerį ir ten nukankintas. Romukas per porą metų baigė Šauklių pradinę. Metus dar skaitė knygas namuose, nes buvo per mažas ir per silpnas klampoti penketą kilometrų į Mosėdžio vidurinę mokyklą. Metai, praleisti šioje mokykloje, buvo lemtingi būsimajam rašytojui. Vyresnėse klasėse lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė mokytojas Alfonsas Šileikis. Kaip prisimena rašytojas, pirmas šio mokytojo nuopelnas, kad jis išmokė, kaip reikia skaityti knygas. Antras – kiekvieną gabesnį moksleivį skatino kurti, matė ir rūpestingai globojo būsimus talentus. Įsteigė literatų būrelį, jo nariai rinkosi kiekvieną savaitę, aptarinėjo vieni kitų kūrybą, skelbė ją mokyklos sienlaikraštyje. Čia mokytojo ir draugų vertinimui savo eilėraščius ir apsakymus nešė Romualdas Granauskas, kritiko pradžiamokslį išėjo Ričardas Pakalniškis, pirmuosius eilėraščius skaitė Stasė Lygutaitė-Bucevičienė, bandė plunksną būsimas žurnalistas Algirdas Vaseris, kalbininkė, tekstologė Birutė Vanagienė. Granausko moksleiviškų eilėraščių ir apsakymėlių galima rasti 1954–1956 metų žurnaluose „Jaunimo gretos“ ir „Švyturys“, Skuodo, Mažeikių laikraščiuose.
Rašytojui anksti pasireiškė stiprų potraukį muzikai, kuri jam labai daug reiškė jaunystėje ir pasitraukė į antrą planą gal tik dėl sunkios kairės rankos traumos. Prastai sugijęs lūžis atėmė viltį tapti geru smuikininku. Šauklių kaimo muzikantas Vaškys, grojęs vakarėliuose armonika ir dar gebėjęs kartu koja būgną mušti, imliam vaikui buvo muzikos pradžiamokslis. Tačiau su tikru muzikantu teko susidurti jau Mosėdyje. Tai buvo profesionalus muzikantas Ferdinandas Valantinas. Rašytojas jį prisimena ir ankstyvojoje, ir vėlyvojoje kūryboje. Jis tapo prototipu novelėje „Muzikantai“, apie jį sukasi dramatiški apysakos „Švento Lozoriaus diena“ įvykiai. O matematikos mokytojo Albino Andrijausko smuikavimas ir jo dovanotas smuikas tapo jau tikra akademija, kurią baigęs Granauskas ne vienerius metus grojo kaimo vakarėliuose, vestuvėse, krikštynose, laidotuvėse. Gyvendamas Naikiuose, bėgiodavo repetuoti, groti į kolūkio kultūros namus Pauliankos gyvenvietėje netoli Mažeikių, kariuomenėje vadovavo pučiamųjų orkestrui, mokytojaudamas sukūrė moksleivių orkestrėlį. Rašytojas turėjo absoliučią klausą, mokėjo groti keliomis dešimtimis įvairiausių instrumentų.
955 metų rudenį mirė Babunė, tad motina su sūnumi apsigyveno Naikiuose. Tačiau 1956-ųjų pavasarį jis buvo išmestas iš Mažeikių vidurinės mokyklos 10 klasės už dalyvavimą moksleivių muštynėse miesto parke. Globoti ėmėsi tėvas, gyvenęs netoli Skuodo Ketūnuose. Iš ten Romualdas važinėjo dviračiu į Sedos vidurinę mokyklą. Tėvas draudė lankyti motiną. Sūnus nepakluso, todėl teko palikti tėvo namus. Susipyko ir nebesusitaikė iki tėvo mirties. Prasilenkdavo nepasisveikinę. Buvo per daug išdidūs, kad kuris nors nusileistų, nors abu visą gyvenimą to troško.
Po kariuomenės 1962 m. R. Granauskas grįžo pas motiną į Naikius, trumpai dirbo Mažeikių spaustuvėje. Senas draugas prozininkas, žurnalistas Adolfas Strakšys pasiūlė darbą Skuodo laikraščio “Mūsų žodis” redakcijoje. Apsigyveno Skuode. 1963 m. pradžioje čia vedė Almą Skruibytę, baigusią lituanistiką Vilniaus universitete. Kadangi nebuvo galimybės gauti butą, Skuodą teko palikti. Apsigyveno pas žmonos tėvus Mosėdyje. 1963 m. gimė dukrelė Gintarė. Rašytojas dirbo Mosėdžio vidurinėje mokykloje, dėstė fiziką ir matematiką. Dėstymas buvo labai sėkmingas, tačiau dėl nesutarimų su mokyklos direktoriumi sovietinės pedagogikos klausimais teko mesti mokytojo darbą. Įstojo į Klaipėdos jūreivystės mokyklą. Svajojo tapti šturmanu, tačiau saugumas kibo dėl patėvio biografijos (buvęs policininkas), dėl dėdės Australijoje (tarnavusio Plechavičiaus rinktinėje). Buvo palikta galimybė tapti laivo mechaniku, tačiau tai romantiškam jaunuoliui pasirodė nepriimtina. 1966 m. balandžio mėnesį gimė duktė Inga. Pasiprašė išleidžiamas jos aplankyti. Negavęs leidimo, išėjo pėsčias iš Klaipėdos į Mosėdį. Per naktį sukorė apie 60 km. Į jūreivystės mokyklą nebegrįžo. Vėl buvo pakviestas į vidurinę mokyklą dėstyti matematikos. Po metų su gerai parengtais aštuoniais mokiniais ir pats mokytojas įstojo į radioelektronikos specialybę Kauno politechnikos institute. Mokėsi vieną semestrą, tačiau reikėjo padėti šeimai, todėl perstojo į neakivaizdinį, bet ir tai pasirodė per sudėtinga, gyvenant Mosėdyje, dirbant mokykloje. Aukštieji mokslai taip ir liko nebaigti, tačiau rašytojas dėl to nesielvartavo, mat nereikėjo kalti marksizmų-leninizmų.
Jaunai šeimai su dviem vaikais vis opesnė darėsi nuosavo būsto problema. Įsidarbino Mažeikių kompresorių gamykloje šaltkalviu-remontininku, tačiau greitai paaiškėjo, kad butai lengvai dalijami tik atvykstančioms rusų šeimoms. Su tokiom pat viltim greitai gauti butą 1969 m. įsidarbino Klaipėdos statybose betonuotoju-dailide. Tačiau iki tol paties sąmoningai, matyt, nesuvoktas kūrybinis nerimas ėmė veržtis į paviršių ir reikalauti išskirtinio dėmesio. Jau Mosėdyje prasidėjo rimtas kūrybinis darbas: naktimis rašomas “Jaučio aukojimas”,anot autoriaus, perrašytas šešis kartus, „Vagos“ leidyklai atiduota pirmoji knyga “Medžių viršūnės”.
1972 m. gavęs pasiūlymą iš “Nemuno” redakcijos, rašytojas atvyksta į Kauną. Vėl nėra kur gyventi – ne tik šeimai, bet ir jam vienam. O šeimą reikia žūtbūt surinkti į vieną vietą, nes vaikai, išdalyti giminaičiams, auga atskirai. Tais pat metais ryžtasi įsikurti Vilniuje, nors neturėjo nei darbo, nei būsto. Pradžia buvo labai sunki. Žmona su dukromis prisiglaudė pas draugę. Ir tik 1973 m., jau įstojęs į Rašytojų sąjungą, Granauskas gavo butą Smėlio gatvėje, kur pagaliau apsigyveno visa šeima. Vilnius – paskutinė rašytojo stotelė, kur jis apsistojo visam likusiam. Sovietmečio Vilnius nebuvo itin draugiškas neramiam žemaičiui. Ne vieną kartą prievarta, tiesiog iš gatvės, gabentas į psichiatrinę ligoninę, po gerą mėnesį atitinkamai „gydytas“, kad praeitų noras viešose vietose, gurkšnojant vynelį, nederamai kalbėti, demonstruoti savo politinį nesąmoningumą. Rašytojas taip ir neprisitaikė, neparašė nė vieno žodžio, palaikančio socializmą.
Net Vilniuje rašytojas nesijaučia visai prigijęs, miestą sunku „užgyventi“, prisijaukinti kaip namus, nes tik gimtinė atpažįsta, palaiko savą. Internetiniame Žemaičių rašytojų puslapyje, kur pateikti Granausko atsakymai žemaičių tarme, užtinkame skaudų prisipažinimą: „Niekur žmogus nesijauti toks vienišas, kaip mieste“. Jo dvasios namai – gimtosios Žemaitijos kalneliai, jos medžiai, jos vandenys, jos dubenėtieji akmenys, jos sodybos ir svarbiausia – jos žmonių kalba, kurioje užkoduota visa jo genties praeitis; o ir jame pačiame ji užkoduota.
R. Granauskas yra Žemaitės, J. Paukštelio, S. Daukanto ir A. Vaičiulaičio premijų laureatas; 1999 metais gavo LR Vyriausybės meno ir Lietuvių rašytojų sąjungos premijas, tais pačiais metais jam buvo įteiktas Gedimino ordino Karininko kryžius. 2000 metais už apsakymų ir esė rinkinį “Gyvulėlių dainavimas” pelnė Rašytojų sąjungos premiją, kolegų skiriamą už geriausią dvejų metų knygą. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūros premiją gavo 2014 metais. 2002-aisiais už rinktinę “Su peteliške ant lūpų” rašytojui paskirta nacionalinė premija, 2004 metais už romaną “Duburys” Granauskas gavo Aukštaičių premiją. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūros premiją gavo 2014 metais. Gaila, tačiau tų pačių metų spalio 28 dieną netekome mylimo rašytojo. Jis palaidotas Vilniuje Antakalnio kapinėse.

Medžių viršūnės: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1969. – 75 p.
Duonos valgytojai: apysaka ir apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1975. – 266 p.
Baltas vainikas juodam garvežiui: dvi apysakos ir pjesė / iliustr. Rimvydas Kepežinskas. – Vilnius: Vaga, 1987. – 235 p.
Gyvenimas po klevu: apysaka. – Vilnius: Vaga, 1988. – 78 p. – ISBN 5-415-00108-5
Duonos valgytojai / iliustr. Vilija Šveikauskienė. – 2-asis leidimas. – Vilnius: Vaga, 1989. – 152 p. : iliustr. – ISBN 5-415-00296-0
Vakaras, paskui rytas: apsakymai ir apysakos. – Vilnius: Leidybos centras, 1995. – 305 p. – ISBN 9986-03-131-1
Raudoni miškai: novelės / sud. Albertas Zalatorius. – Vilnius: Baltos lankos, 1997. – 143 p. – ISBN 9986-813-39-5
Gyvulėlių dainavimas: apsakymai ir esė. – Vilnius: Presvika, 1998. – 171 p.: iliustr. – ISBN 9986-805-75-9
Gyvenimas po klevu: apysaka. – 2-asis leidimas. – Vilnius: Alma littera, 1999. – 142 p. – ISBN 9986-02-643-1
Žodžio agonija: esė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – 64 p. – ISBN 9986-39-099-0
Su meškere ir katilu. – Kaunas: Ūkininko patarėjas, 1999. – 56 p.
Jaučio aukojimas: apysaka / iliustr. Šarūnas Miškinis. – Vilnius: Presvika, 1999. – 62 p.: iliustr. – ISBN 9986-805-83-X
Su peteliške ant lūpų: rinktinė / sud. Živilė Genovaitė Bandorienė. – Vilnius: Presvika, 2000. – 346 p.: iliustr. – ISBN 9955-424-30-3
Raudonas ant balto: dvi apysakos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų s-gos leidykla, 2000. – 90 p. – ISBN 9986-39-148-2
Duonos valgytojai; Jaučio aukojimas; Gyvenimas po klevu / sud. Rita Stadalnykaitė. – Vilnius: Naujoji Rosma, 2001. – 150 p. – ISBN 9955-06-015-8
Duburys: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 256 p. – ISBN 9986-39-279-9
Šunys danguje: apysakos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 221 p. – ISBN 9986-39-392-2
Kenotafas: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 172 p. – ISBN 9986-39-366-3
Rūkas virš slėnių: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 276 p. – ISBN 9986-39-460-0
Novelės / parengė Agnė Iešmantaitė (Mokinio skaitiniai). – Vilnius: Žaltvykslė, 2006. – 114 p. – ISBN 9986-06-132-6
Jaučio aukojimas; Gyvenimas po klevu / parengė Agnė Iešmantaitė. – Vilnius: Žaltvykslė, 2006. – 131 p. – ISBN 9986-06-133-4
Lietuvos įdomybės: publicistika / iliustr. K. Šiaulytis. – Vilnius: Lietuvos žinios, 2009. – 124 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-837-02-2
Trys vienatvės: novelių romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 191 p. – ISBN 978-9986-39-676-5
Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis: apysaka. – Vilnius: LRS leidykla, 2012. – 171 p. – ISBN 978-9986-39-705-2
Šventųjų gyvenimai: novelių apysaka. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 132 p. – ISBN 978-9986-39-745-8
Išvarytieji: apsakymai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 207 p. – ISBN 978-9986-39-772-4
Trečias gyvenimas: apysaka ir esė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 175 p. – ISBN 978-9986-39-794-6

„Sodybų tuštėjimo metas“ (1976 m.) – scenarijaus autorius
„Vasara baigiasi rudenį“ (1981 m.) – scenarijaus autorius
„Neapykantos pamokos“ (1983 m.) – scenarijaus autorius [3]
„Gyvenimas po klevu“ (1988 m.) – pagal autoriaus romaną tokiu pačiu pavadinimu
„Duburys“ (2009 m.) – pagal autoriaus romaną tokiu pačiu pavadinimu

2015 metais Skuodo rajono savivaldybės taryba, įvertinusi šviesaus atminimo prozininko, dramaturgo, eseisto, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Romualdo Granausko nuopelnus lietuvių literatūrai nusprendė Skuodo rajono savivaldybės viešajai bibliotekai suteikti šio žymaus kraštiečio vardą. Žymint pirmąsias rašytojo R. Granausko mirties metines, atminimo lentomis ir paminklu buvo paženklintos vietovės, kuriose rašytojas gyveno ir dirbo. Taip buvo įgyvendintas projektas „Tradiciškiausio lietuvių kaimiškosios prozos kūrėjo Romualdo Granausko pėdsakų įamžinimas Skuodo žemėje“, kurį parėmė LR Kultūros ministerija).

Atminimo lentos atidengtos Šauklių kaime esančioje sodyboje, kurioje prabėgo dalis R. Granausko vaikystės ir paauglystės, bei prie Mosėdžio gimnazijos, kur rašytojas mokėsi ir dirbo. Parkelyje priešais Mosėdžio gimnaziją buvo atidengtas skulptoriaus Stasio Budrikio sukurtas paminklas „Skeltas riešutas“, žymintis įvairiapusį rašytojo R. Granausko gyvenimą. Šio mėnesio pradžioje Skuodo savivaldybės viešajai bibliotekai buvo suteiktas rašytojo R. Granausko vardas. Žymint šį svarbų įvykį prie Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešosios bibliotekos taip pat buvo atidengta atminimo lenta. Renginius vainikavo spalio 23 dieną įvykę tarptautiniai naktiniai skaitymai, kurių metu ištraukas iš rašytojo kūrinių skaitė Skuodo Prano Žadeikio gimnazijos mokiniai ir mokytojai, svečiai iš Priekulės ir Gramzdos (Latvija).

Nuo 2016 metų pradėti rengti R. Granausko kūrybos skaitymai, kurie nuo to laiko kasmet įvairiomis formomis (per pandeminį karantiną - virtualiuoje erdvėje) vykdomi jo gimimo dienos sukakties proga. 2019 metais, bendradarbiaujant su Skuodo rajono kultūros centro Žemaičių teatru, buvo parengtas premjerinis spektaklis pagal rašytojo noveles “Teisės gīventė kaina”. Šiame renginyje dalyvavo ir rašytojo dukros Gintarė bei Inga. Šis spektaklis buvo labai populiarus, jis šalies žiūrovams buvo parodytas 22 kartus. Tolesnes jo gastroles nutraukė pandemija. Paskui spektaklis nebebuvo atnaujintas dėl tos pačios priežasties.

Nuo 2015 metų kasmet gruodžio mėnesį organizuojamas Kalėdinis R. Granausko šachmatų turnyras, kuris surengtas jau penkis kartus. Šis renginys organizuojamas todėl, kad rašytojas buvo aistringas šios sporto šakos gerbėjas. Bibliotekos darbuotojai dar mena jo žaidimą su tuometine bibliotekos direktore Rymante Šmaižiene, todėl jo šeima bibliotekai su kitais dovanotais daiktais atidavė ir rašytojo šachmatus, kuri bibliotekai tapo neįkainojama vertybe. Kalėdinį Romualdo Granausko šachmatų turnyrą padeda organizuoti Skuodo kūno kultūros ir sporto centras. Jau tradicija tampantis Kalėdinis R. Granausko šachmatų turnyras ne tik sutraukia Skuodo rajono šachmatų entuziastus, bet ir prisideda prie R. Granausko pėdsakų įamžinimo Skuodo krašte.

Nuo 2019 metų kasmet liepos- rugpjūčio mėnesiais Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešoji biblioteka kartu su Skuodo rajono savivaldybės Kūno kultūros ir sporto centru Mosėdyje organizuoja žūklės varžybas, skirtas atminti rašytoją Romualdą Granauską, nes jis buvo didelis žvejybos mėgėjas. Žvejojama prie Respublikinio V. Into akmenų muziejaus esančiame tvenkinyje.

2020 m. rugsėjo mėnesį Šauklių kaimo poilsiavietėje prie Lelijų tvenkinio surengtas pirmasis Skuodo rajono grybavimo čempionatas R. Granausko taurei laimėti. Ši tradicija bus tęsiama, nes rašytojas buvo ne tik aistringas žvejotojas, bet ir prisiekęs grybautojas.

Edukacinės ekskursijos metu aplankoma sodyba Šauklių kaime, kurioje rašytojas su savo motina praleido vaikystės ir ankstyvosios jaunystės dienas, ekskursantams pateikiama informacija iš rašytojo biografijos apie gyvenimą šiame kaime, vietas aprašytas novelėse. Paskui ekskursija nusikelia į Mosėdį, čia aplankomos vietos, kuriose rašytojas mokėsi, dirbo, sukūrė šeimą ir etc. Plačiau pristatomi kūriniai, kuriuose tiesiogiai atsispindi miestelio gyventojų šiokiadieniai įvairiais Lietuvos gyvenimo tarpsniais. Ekskursija baigiama Skuodo mieste – rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redakcijoje, kur prozininkas dirbo korespondentu. Galutinis taškas – Skuodo savivaldybės R. Granausko viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyrius, kur ekskursantams pristatoma memorialinė spinta.

Memorialinėje spintoje sudėti išlikę rašytojo asmeniniai daiktai, rankraščiai, korespondencija ir kt. Joje eksponuojamos rašytojo knygos, esančios bibliotekoje. Spintos eksponatus bibliotekai padovanojo rašytojo artimieji.